In memorium Borisas Jelcinas
2007-04-24Mirus Borisui Jelcinui, Lietuvoje nuvilnijo žurnalistų atodÅ«sis – bus apie kÄ… raÅ¡yti. Ir raÅ¡o: kas ir kur užuojautÄ… pareiÅ¡kÄ—, kas į laidotuves važiuos. TarptautinÄ—s naujienų agentÅ«ros, žinoma, Äia suvaidino savo vaidmenį pateikdamos kalnus informacijos apie velionį.
Lietuvai gerai – atsirado nauja problema. Mes nepakankamai apdovanojome B. JelcinÄ…! O ar apdovanojimas po mirties pakels mÅ«sų Å¡alies įvaizdį pasaulyje? Ne. Tada ne tik Lietuvos, bet ir kitų Å¡alių vadovams bus aiÅ¡ku, kad mums B. Jelcino nuopelnai – paskutinÄ—je vietoje. Kad sÄ—dime apsikasÄ™ iki ausų VSD ir NSGK skandalais ir nematome nieko toliau pasienio. Kad apie žmogų galvojame tik jam mirus…
Ordinai, medaliai ir kiti blizguÄiai – tik dar viena priemonÄ— biudžetui tuÅ¡tinti, bet tokios jau diplomatinÄ—s normos. Visgi graudÅ«s Vytauto Landsbergio paveblenimai: „Vilniuje galÄ—tų atsirasti Boriso Jelcino gatvÄ— ar kas nors panaÅ¡aus…“ taip primena visų a.a. Jurgos IavanauskaitÄ—s „draugų“ verkÅ¡lenimus TV laidose po jos mirties. Ä®domu, kodÄ—l nemokame džiaugtis žmogumi, kol jis gyvas?
Dabar paspėliokime, kokia knyga bus perkamiausia šį mėnesį knygynuose? Aš manau, kad šita. Juk J. Ivanauskaitės „Odę džiaugsmui“ jau turime.
Komentavimas leidžiamas tik registruotiems vartotojams.
