Dieter Breuers “Velnio vardu”
2012-12-21Galiu drÄ…siai Å¡iÄ… knygÄ… pavadinti metų knyga. Metų nuobodžiausia, neįdomiausia ir sunkiausiai skaitoma. Kad viskas eis tik blogyn supratau jau įtreÄdalÄ—jus, bet kažkaip buvo gaila mest. TodÄ—l retkarÄiais prisÄ—sdavau ir vargais negalais įveikdavau skyriukÄ….
Dieter Breuers “Velnio vardu”
Istorija. IÅ¡ pradžių pasakojimas lyg ir buvo nuoseklus (tÄ… pirmÄ… treÄdalį), vÄ—liau visos istorijos Ä—mÄ— pintis laikmetyje. Å iek tiek iÅ¡ 16 a., Å¡iek tiek iÅ¡ 17 a., po to 15 a. Daug kur minimas trisdeÅ¡imties metų kartas, kaip turÄ—jÄ™s įtakos raganų medžioklÄ—ms, bet tik paskaiÄius apie šį karÄ… iÅ¡samiai kitame Å¡altinyje, Ä—miau suprasti, kodÄ—l. Žodžiu, knyga prasta ne tik raÅ¡ymo stiliumi, bet dar ir dÄ—stymu.
Raganos. Vienintelis dalykas, kuris buvo iÅ¡ tiesų įdomus – tai sužinoti, kaip ir kodÄ—l tos raganos bÅ«davo surandamos bei kankinamos. Bet tai įdomu paskaityti vienÄ… kartÄ…. Na, užtvirtinimui antrÄ… kartÄ…. Bet ne kokius 20 kartų tÄ… patį per tÄ… patį… Tai vienÄ… bobelÄ™ nukankina, tai kitÄ…… Ir viskas vienodai, skiriasi tik pavardÄ—s. Keli Å¡imtais puslapių, o informacijos kokiai 50-Äiai.
Tamsumas. Mane Å¡iurpina žmonių tamsumas. Ir ne bet kada, o reformacijos, baroko amžiuose. Bet, kai pagalvoji, jog dar ir dabar iÅ¡sivysÄiusioje Lenkijoje vykdoma nemažai egzorcizmo seansų ar moksleiviai yra apsÄ—dami velnio, tai kuo gi Äia stebÄ—tis.
Vertinu 1/10
Komentavimas leidžiamas tik registruotiems vartotojams.
