Lars Kepler “Paganinio kontraktas”

2012-10-07

Å iaip jau nesu detektyvų mÄ—gÄ—ja, pvz., dar neskaičiau nei vienos Marininos :) O įtempti trileriai-detektyvai man patinka. “HipnotizuotojÄ…” jau skaičiau. Negaliu pasakyti, kad tai buvo kažkas toookio. Užtat “Paganinio kontraktui” pagyrų tikrai negailÄ—siu :) Å vedų Alexanderių (Alexander ir Alexandra Ahndoril) įsivažiavo kaip reikiant.

Lars Kepler “Paganinio kontraktas”

Siužetas. Muzika (aišku iš pavadinimo) ir prekyba ginklais (iš pavadinimo nė velnio neaišku). Skirtingi dalykai čia taip gražiai suderėjo, kad nors verk. Dar daug šaudymų, gaudymų, sprogimų, kraujo, psichologinių problemų, muzikos ir įtampos. Tikrai, perskaičius pačias įtempčiausias vietas tiesiog pajutau, kaip atsipalaidavau. Patinka man tokios knygos. Tokios, kad net ir neturėdama laiko, suryju per kelias dienas.

Jonas Lina. Pareigūnas Jonas Lina pirmojoje knygoje man nebuvo labai patrauklus personažas. Na taip, jis nuolat teisus ir visa kita, bet kažko trūko. Šioje knygoje apie jį atskleidžiama daugiau ir ramusis Jonas man pradėjo patikti. Ypač įdomi pačioje pabaigoje mestelėta užuomina apie pareigūno šeimą. Iš jos aišku, kad kitoje knygoje ta tema bus paliesta ir aš jos jau laukiu :)

Klaidos. Norėčiau papraÅ¡yti “Obuolio”, kad taip neskubÄ—tų versti knygų. Na ok, skubÄ—ti tai galima, juk visi laukiam naujų, bet tada atidžiau redaguokite tekstÄ…. Dabar palikta nemažai spausdinimo klaidų, o va tokio žodžio “žioBtelÄ—ti” tai kaip ir nÄ—ra. Yra tik žioptelÄ—ti. Visgi tas, su raide B, pakartotas kelis kartus.

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 14

Aleksandr Solženicyn “Viena Ivano Denisovičiaus diena”

2012-10-02

Esu skaičiusi apie tremtį ir apie vokiečių koncentracijos stovyklas, bet Å¡tai apie rusiÅ¡kus kalÄ—jimus-lagerius, kuriuose žmonÄ—s iÅ¡naudojami kaip nemokama darbo jÄ—ga, anksčiau neteko. TodÄ—l buvo įdomu. Perskaičiusi pagalvojau, kad mÅ«sų kaliniai gi irgi galÄ—tų visuomenei naudingus darbus dirbti. Tik va, labai jau daug apsaugos reikÄ—tų… Gi dabar ne sovietmetis, su Å¡autuvo buože vieÅ¡umoj per kuprÄ… neužvažiuosi.

Aleksandr Solženicyn “Viena Ivano Denisovičiaus diena”

CenzÅ«ra. Å i knygutÄ— pirmÄ… kartÄ… lietuviÅ¡kai iÅ¡leista buvo 1961 m., o tai jau kažkas nesuvokiamo. Tiesiog taip sutapo aplinkybÄ—s (tinkamas redaktorius, tinkamas Å¡alies vadas, tinkamas metas), kad knyga nepražuvo visiÅ¡kai. Tiesa, buvo cenzÅ«ruota. Naujajame leidime visos anksčiau “iÅ¡kirptos” vietos suraÅ¡ytos kursyvu. Gražu stebÄ—ti, kaip be jų daug kur keičiasi teksto prasmÄ—.

Smagumas. Å iaip jau kalÄ—ti lageryje, srÄ—bti vandeningÄ… koÅ¡Ä™ ir dirbti spiginančiame Å¡altyje nieko smagaus. Bet va, knygos veikÄ—jui Å uchovui pasitaikÄ— viena gera diena – ji čia visa ir apraÅ¡yta. KoÅ¡Ä—s pavogÄ—, darbo sÄ…lygos geresnÄ—s teko, dirbt sekÄ—si, slapčia geležiukÄ… į lagerį prasineÅ¡Ä—, vakare dar antrÄ… porcijÄ… koÅ¡Ä—s susikombinavo, tabako spÄ—jo įsigyti. Žodžiu, bÅ«na sau žmogus ir džiaugiasi tuo, kÄ… turi. Net ir sunkiu darbu, kuris vienintelis gelbsti nuo Å¡alčio. OptimistiÅ¡ka knyga, tik man labai pritrÅ«ko bent trupinuko sarkazmo, kurį prisimenu iÅ¡ “Dievų miÅ¡ko”.

NuobodybÄ—. Knyga trumputÄ—, juk apraÅ¡oma viena diena, bet kai kurios vietos visgi iÅ¡tÄ™stos. Atsibodo skaityti apie mÅ«rijimÄ…, kaip ten vienÄ… eilÄ™ po kitos varo, vÄ—l ir vÄ—l, ir vÄ—l… Na, autorius pats mÅ«rininkas buvo, tai labai įsijautÄ—. Dar kelis dialogus tiesiog akimis permečiau – nei jie vietoje buvo, nei įdomÅ«s. O kai ko, pvz., gyvenimo barakuose, man buvo per mažai.

Vertinu 6/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 3

Ernestas Parulskis “KasdienybÄ—s kunstkamera”

2012-09-30

Ei, pagaliau perskaičiau knygÄ…, kurios autorių pažįstu asmeniÅ¡kai! TurbÅ«t Ernestas ir liks vienintelis mano pažįstamas raÅ¡ytojas :) Dvejus metus (2005-2007) dirbau jo vadovaujamame Omni.lt/Balsas.lt, atÄ—jau dirbti dar į Omni.lt, kai darbe sÄ—dÄ—davom vos trise. Kai prisimenu, smagÅ«s laikai buvo… Perskaičius knygÄ… pasijutau lyg su Ernestu pasikalbÄ—jusi. Jis toks ir yra – kaip kalba, taip ir raÅ¡o.

Ernestas Parulskis “KasdienybÄ—s kunstkamera”

Pažįstami dalykai. Visi tekstai, datuojami 2005-2007 m., man gerai žinomi, nes bÅ«davo publikuojami iÅ¡ pradžių “Verslo klasÄ—je”, o vÄ—liau portale. Netgi prisimenu Ernesto kÅ«rybines kančias (tiesa, tai bÅ«davo retai) ir žymiÄ…sias jo apklausas, juk ir pati bÅ«davau klausinÄ—jama, ar pvz, prisimenu visus man reikalingus kodus. SÄ—dÄ—jau tai už dviejų metrų… Galiu patikinti, kad knygoje minimos staigios apklausos ir pokalbiai dažniausiai yra tiesa :) Ko jau nebepažįstu – tai Ernesto Londone. Bet dÄ—l to buvo ne mažiau įdomu.

Ese. Žinau, kur autorius labiausiai pasikaustÄ™s – tai kultÅ«ra. TodÄ—l ese ta tema paraÅ¡yti profesionaliausiai ir Å¡iek tiek skiriasi nuo likusių, kuriuose labiau atsispindi jo pasaulėžiÅ«ra – tinginiavimas darbe, miesto sportas, konkurencija su kitomis Å¡alimis. Man labiau patiko ir artimesni yra pastarieji. Gal dÄ—l to, kad pati menu ir kultÅ«ra nelabai domiuosi. Na, bet juk iÅ¡ kiekvienos knygos malonu ir kažkÄ… naujo gauti, o “KasdienybÄ—s kunstkameroje” pvz., sužinojau, kaip reitinguojami dailininkai ir kaip atrodo lietuviai tuose pasauliniuose reitinguose. Labai įdomus skyrelis buvo apie populiarias citatas, kurios kadaise buvo cenzÅ«ruotos ir skamba ne taip, kaip originalai. Pvz., Juvenalio “Sveikame kÅ«ne – sveika siela” iÅ¡ tiesų yra “Reikia melstis, kad sveikame kÅ«ne bÅ«tų sveika siela”.

Apibendrinimas. Įdomios ir kikenti verčiančios ese.

Vertinu 9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 5

Irvine Welsh “Traukinių žymÄ—jimas”

2012-09-23

Na, “KrikÅ¡tatÄ—vį” tai reikia perskaityti, pasakÄ— mano tÄ—tis imdamas knygÄ… iÅ¡ mano lentynų. O aÅ¡ tariau sau, kad pagaliau gi perskaitysiu visai ne savo stiliaus knygÄ… – “Traukinių žymÄ—jimÄ…”. Nes reikia, nors ir truputį bijau pradÄ—ti. Bijojau be reikalo.

Irvine Welsh “Traukinių žymÄ—jimas”

Originalo kalba. Neskaitau aš knygų originalo kalba, kartais tik vokiškas. Visgi čia originalo kalbos truputį norėjosi. Vertimas baisokas. Aišku, nelengva išversti visas tas škotų-anglų peripetijas ir narkomanų kalbą, todėl nieko ir nesmerkiu. Bet ai, nusprendžiau, kad geriau filmą anglų kalba pasižiūrėsiu :)

Fucking supisti keiksmai. IÅ¡ pradžių knyga papiktino keiksmažodžių gausumu. Papiktino ne dÄ—l to, kad esu nesikeikianti Å¡ventuolÄ—, o dÄ—l to, kad man jie atrodÄ— nereikalingi ir erzino. Suprantu, suprantu, tas jų “fuck” ir “fucking”, kuris lietuviÅ¡kai buvo iÅ¡verstas kaip “supistas”, vartojamas tos terpÄ—s žmonių taip pat dažnai, kaip mÅ«sų statybininkų rusiÅ¡ki bl ir nx. Bet vis tiek – vos ne kas trečias žodis dialoguose… Galvojau, kad bÅ«tų galima sutaupyti kokių 20 puslapių knygos juos iÅ¡metus :) O bet tačiau… VÄ—liau taip įpratau, kad kai kurios pastraipos be keiksmažodžių Ä—mÄ— atrodyti tarsi ne iÅ¡ Å¡itos knygos, tokios ne į temÄ….

Narkotikai. Na, taip, visi žino, kad ta istorija apie narkomanus. Bet ne. Ji dar ir apie alkoholizmÄ…, apie futbolÄ…, apie muÅ¡tynes, apie ŽIV ir visas su tuo susijusias ligas, apie pinigus, apie mirtį, apie gimimÄ…, apie lyčių lygybÄ™. Super. Knyga gi, pasirodo, kapsto daug giliau, nei aÅ¡ maniau. O narkotikai… na, supÅ«liavusios dÅ«rių vietos, visiÅ¡kas bukagalviÅ¡kumas, skeletiÅ¡ki kÅ«nai, pajuodÄ™ paakiai ir pabalÄ™ veidai, kaulų laužymas, ŽIV grÄ—smÄ—, prasmirdusios landynÄ—s, nuolatinis dozÄ—s troÅ¡kimas, nesugebÄ—jimas sustoti… Å¡tai tau ir narkotikai. Bet čia dar nieko. Geriausia vieta, parodanti, kas yra narkotikai, yra knygos pradžioje. Kai pagrindinis veikÄ—jas Rentonas, vis bandantis mesti heroinÄ…, neiÅ¡veria ir suspaudÄ™s užpakalį (nes jam tuoj paleis vidurius) nukeliauja pas narkotikų prekeivį. Tas gi duoda jam dvi opiumo žvakutes, kurios, iÅ¡ pradžių atsidÅ«rusios užpakalyje, gana greitai su visu žarnų turiniu nusÄ—da kažkokiame priÅ¡nerkÅ¡tame tualete. Ir Å¡tai:

Man nusiritus nuo unitazo, keliai tėkšteli į apmyžtas grindis. Džinsai nusmunka ir godžiai geria šlapimą, bet aš to veik nepastebiu. Atsiraitoju marškinių rankovę ir, žiūrėdamas į savo šlykščias ir vietomis pūliuojančias žaizdas nuo adatų, svyruoju tiktai akimirksnį, prieš sugrūsdamas savo rankas iki alkūnių į rudą vandenį. Kruopščiai grabinėju ir tuojau pat ištraukiu vieną iš savo bombų. Nušluostau prilipusį prie jos šūdą. Šiek tiek aptirpusi, bet dar sveika. Padedu ją ant bakelio dangčio. Surasti kitai prireikė ilgokai pasirausti tarp daugybės šauniųjų Miuirhuso ir Piltono ponterių palikto jovalo ir unitazo turinio. Kartą aš apsigavau, bet suradau savo baltą aukso grynuolį, stebėtinai išsilaikiusį net geriau už pirmąjį. Vandens pojūtis kelia man didesnį šleikštulį už pačias išmatas. Mano rudai purvina ranka primena klasikinį nudegimą saulėje su trumparankoviais marškinėliais. Riba eina kaip tik virš alkūnės, nes man reikėjo įlįsti net už išlinkimo.

Voilà. Štai kas yra narkotikai.

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 80

Lewis Carroll “Alisa Stebuklų Å¡alyje ir Veidrodžio karalystÄ—je”

2012-09-22

Taip, AlisÄ… skaičiau pirmÄ… kartÄ… gyvenime. Filmų, filmukų esu mačiusi, o Å¡tai knygos neskaičiau tyčia. Galvojau, kad nepatiks, kad ir kokia ji iÅ¡liaupsinta. Ir kÄ… – neklydau. Nepatiko.

Lewis Carroll “Alisa Stebuklų Å¡alyje ir Veidrodžio karalystÄ—je”

Alisa. Kaip mane erzino ta mergiotė! Visą laiką niurzga, bara save, auklėja kitus, visada yra teisesnė nei veikėjai jos pačios sapnuose. Gal rašytojas ją ir sukarikatūrino, bet jei taip, tai labai nevykusiai. Alisą iš filmų atsimenu kaip visai smagią mergaitę, o štai knygoje ji tiesiog beviltiškai nuobodi.

Katinas ir kiti. Vienintelis man patikÄ™s herojus buvo ÄŒeÅ¡yro katinas. Katino turbÅ«t neįmanoma pavaizduoti neįdomiai :) Kiti gi kažkokie užsiknisÄ™ bukagalviai. Skaičiau knygos pabaigoje ir nedidelÄ™ analizÄ™, supratau, kad istorija jau nebetinka mÅ«sų laikams – joje daug karikatÅ«rų iÅ¡ raÅ¡ytojo laikų (apie 1860 m.), be to, mes nežinome Anglijoje ir JAV populiarių senų pasakų vaikams, kurių herojai dažnai pasirodo Alisos sapnuose. TodÄ—l nelabai suprantu, kodÄ—l ta knyga tokia iÅ¡girta – ji tiesiog nepritaikyta visam pasauliui. Man tai tebuvo fantastiniai skiedaliukai.


FrazÄ—s.
Žinoma, gerų minčių yra. Tikrai ne tiek daug, kiek būtų galima pagalvoti, bet yra. Visgi labiausiai patiko šitas:

— Ne, negaliu patikėti,— atsakė Alisa.
— Negali? — užjausdama paklausė Karalienė.— Dar kartą pamėgink: giliai įkvėpk ir užsimerk.
Alisa nusijuokÄ—.
— Nėra ko ir mėginti,— pasakė ji.— Juk negalima tikėti neįmanomais dalykais.
— Manding, tu tiesiog neįgudusi. Kai buvau tavo metų, pratindavausi kas dieną po pusę valandos. Ir kartais vien iki pusryčių patikėdavau net šešiais neįmanomais dalykais.

Vertinu 4/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 86

Arto Paasilinna “GrupinÄ—s savižudybÄ—s magija”

2012-09-18

Jau trečia A. Paasilinna knyga, o man vis dar sunku paraÅ¡yti jo pavardÄ™ iÅ¡kart teisingai. Nors ir žinau, kurios ten raidÄ—s po dvi :) Arto kaip visada puikus. Savam sarkastiÅ¡kam stiliuke. Bet Å¡ita knyga iÅ¡ trijų man pagal malonumÄ… skaityti liko trečia. Gal ne ta nuotaika ar kÄ…, bet “Gudrioji nuodų virÄ—ja” (pirma vieta) ir “Kaukiantis malÅ«nininkas” (antra vieta) man patiko labiau.

Arto Paasilinna “GrupinÄ—s savižudybÄ—s magija”

Sarkazmas. TurbÅ«t labai nusivilčiau, jei A. Paasillinos knygoje nebÅ«tų sarkazmo. SugebÄ—jimas pasiÅ¡aipyti iÅ¡ savÄ™s ir savo tautos labai sveikintinas. Beje, “GrupinÄ—s savižudybÄ—s magijoje” visi tie pasiÅ¡aipymai labai tinka lietuviams. Mes juk irgi masiÅ¡kai besižudanti tauta.

Savižudžiai. KažkodÄ—l manau, kad Å¡iÄ… knygÄ… verta duoti paskaityti visiems, kam kyla minčių žudytis. AiÅ¡ku, kai kurie gali pyktelÄ—ti – kaip drįsta Å¡aipytis iÅ¡ problemų! Bet žiÅ«rÄ—k, papyktų ir suvoktų, kad tos problemos gal ir nÄ—ra jau tokios neiÅ¡sprendžiamos. Yra gi visokių pagalbos grupių, kad ir ne tokių linksmų kaip knygoje, bet geriau negu nieko. Galų gale pakeisti gyvenimÄ… galimÄ… nebÅ«tinai jį užbaigiant.

Laiminga pabaiga. Knyga tiesiog turÄ—jo laimingai baigtis. Jei bÅ«tų kitaip, juk nerekomenduočiau jos skaityti potencialiems savižudžiams. AiÅ¡ku, mirčių buvo, bet… net ir jos čia visai linksmos :)

Vertinu 9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 5

Litai už tarpus

2012-09-08

PrieÅ¡ savaitÄ™ užėjusi į “Rimi” pamačiau, kad visoms knygoms 25% nuolaida. Nu tai kur čia neįsisuksi į tas kelias lentynas. Tuo labiau, kad prie jų tuščia tuščia… NutvÄ—riau dvi knygeles vaikui (nauja mano manija) ir Ä—miau ieÅ¡koti sau. Na, kadangi “Rimi” ne knygynas, tai pasirinkimas menkas, o viskas, kÄ… varčiau, nelipo. Ir Å¡tai – guli naujutÄ—lis “Lotynų kvartalas“. Jau tokia iÅ¡girta knyga, tokia nuostabi… Nors Picasso nemÄ—gstu, bendrai knygos apie to meto Paryžių įdomios.

Taigi atsiverčiu, o ten… Å¡riftas pusakliems, popieriaus storis, kad mažiems vaikams lengva bÅ«tų versti, o tarpai tarp eilučių ir paraÅ¡tÄ—s tokios, kad antras romanas tilptų. Negana to, kad virÅ¡elis storiausias ir gražiausias, dar ir tų pačių puslapių tik (net!) 240. Pasukiojau aÅ¡ tÄ… knygutÄ™ rankose ir numečiau. Niekada nemokÄ—siu poros deÅ¡imčių litų už tarpus tarp eilučių. Pastabų į knygas aÅ¡ neraÅ¡au, man jie nereikalingi.

Tokias knygas dažniausiai linkÄ™s iÅ¡leisti “Obuolys”. Nors aÅ¡ ir labai teigiamai vertinu jų “Knygos.lt”, bet jų pačių leidžiamas knygas jau bijau pirkti. Visuomet laukia prastas vertimas (“Facebook efektas“), paliktos redagavimo klaidos ir dideliausias Å¡riftas. Turim namie jau tokiÄ… vienÄ…, “Obuolio” iÅ¡leistÄ… – “Slaptos sovietinÄ—s NSO bylos“. Didelis formatas, o į puslapį telpa 26 eilutÄ—s. Palyginau – “Trigramos” leistoje “Meistras ir Margarita“, kuri yra gerokai mažesnÄ—, į puslapį telpa 39 eilutÄ—s. O skaityti Å¡riftas – pats tas.

Deja, šriftai vis didėja, tarpai platėja, greitai knygos primins elementorius pirmaklasiams. Jau dabar turimų vaikiškų knygučių apie Kūlverstuką ar čekišką kurmį šriftas ne didesnis už dalį suaugusiems skirtų knygų. O gaila, leidėjai, tiesiog verčiat mane piratauti :)

Kategorija: Knygos | Komentarų: 3

Peter Hoeg “Dramblių prižiÅ«rÄ—tojų vaikai”

2012-09-05

Jau ketvirta Hoeg’o knyga mano galvoje. Na, to paties, kur “PanelÄ—s Smilos sniego jausmÄ…” paraÅ¡Ä—. Taip, čia tos knygos, dÄ—l kurios visi kadaise alpo, tik ne aÅ¡ :) Man žymiai labiau patiko jo “Tylioji mergaitÄ—”. Šįkart labai vyliausi, kad gausiu kažkÄ… panaÅ¡aus į anÄ… mergaitÄ™, bet…

Peter Hoeg “Dramblių prižiÅ«rÄ—tojų vaikai”

DaugiasluoksniÅ¡kumas. Kai imi į rankas P. Hoeg’o knygÄ…, to ir reikia tikÄ—tis – kad lengva nebus. Kad persipins laikai ir pasakojimai, kad veiksmÄ… įdomiausioje vietoje staiga nutrauks kažkokie pasvarstymai arba istorija iÅ¡ praeities. “Drablių prižiÅ«rÄ—tojų vaikuose” tÄ… ir gauni. Stilius iÅ¡liko tas pats, kaip ir visose jo knygose.

DetalÄ—s. O jų čia daug, be galo daug. Neduokdie, kÄ… nors praleisi, už kelių deÅ¡imčių puslapių gali ir nebesuprasti, kas ir kodÄ—l. Reikia skaityti lÄ—tai, o to daryti aÅ¡ nemoku – akys taip ir lekia eilutÄ—mis. TodÄ—l greičiausiai šį bei tÄ… praleidau, nes kartais pasimesdavau :) Bet vis tiek skaičiau Å¡iÄ… knygÄ… rekordiÅ¡kai ilgai. DÄ—l to lÄ—to stÅ«mimosi pirmyn nuo knygos Å¡iek tiek pavargau. Tai taip ir apibÅ«dinčiau – įdomi, bet varginanti :)

Drambliai. NÄ—ra čia nei cirko, nei dramblių, jei jau taip įdomu. Užtat yra vidiniai drambliai, daugybÄ— įvairiausio plauko pamiÅ¡Ä—lių bei 3 supervaikai. Keistoka detektyvinÄ— istorija ir labai daug veikÄ—jų, iÅ¡ kurių pusÄ—s gal ir nereikÄ—jo, bet, matyt, P. Hoeg’ui labai patinka kurti sunkaus charakterio žmonių portretus. Man labai patiko autoriaus požiÅ«ris į religijÄ… (o jos knygoje daug įvairiausiomis formomis), bet… vis tiek yra kažkoks “bet”. Nepaisant to, kad knyga nÄ—ra bloga, negaliu pasakyti, kad man ji patiko.

Vertinu 7/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 2