Stephenie Meyer “SieloneÅ¡Ä—”

Å iaip jau knygos paaugliams įprastai skaitosi labai greitai. “SieloneÅ¡Ä™” krimtau gana ilgai ir ne dÄ—l apimties. Gal buvo neskaitadieniai, o gal ir knyga nÄ—ra tokio lygio kaip tos pačios autorÄ—s serija apie vampyrus. IÅ¡kart visiems sudvasintiems kritikams primenu, kad tiek “SieloneÅ¡Ä—”, tiek “SaulÄ—lydžio” serija yra skirta paaugliams, taigi jei skaitote tokio lygio knygas ir žiÅ«rite tokius filmus, bent jau turÄ—kite proto nelyginti jų su knygomis, skirtomis subrendusiems žmonÄ—ms.

Stephenie Meyer “SieloneÅ¡Ä—”

Guma. Knyga neplona, beveik 700 puslapių. Deja, kad ir kaip mėgčiau ilgas istorijas, šita buvo gerokai per daug ištęsta. Idėja, kad žmonėse įsikūniję nepiktybiniai padarai iš kitos planetos, visai įdomi. Viena siela buvo įleista į merginos kūną ir supranta, kad žmogus niekur nedingo. Mergina liko galvoje ir gali kalbėtis su siela. Žodžiu, tarsi du asmenys viename kūne. Tai va tas dvilypis padaras tiek ilgai keliauja ieškoti urvuose besislapstančių žmonių, o nukeliavęs tiek ilgai yra smerkiamas, kankinamas ir bandomas nužudyti, kad skaitant nori nenori ima žiovulys.

Visata. Man labai įdomu, kaip žmonÄ—s įsivaizduoja egzistencijÄ… kitose planetose. Å tai S. Meyer turi fantazijos neparaÅ¡yti apie žalius žmogeliukus. Jos sukurtos gyvybÄ—s formos kitose planetose (tose, kuriose “valdžiÄ…” perÄ—mÄ— sielos) įdomios, netgi norÄ—josi daugiau paskaityti, nors tai ir neesminis dalykas knygoje. Bet vis tiek turiu priekaiÅ¡tų – kažkodÄ—l visi kiti irgi yra daugialÄ…sčiai organizmai, iÅ¡ kažkur gimstantys ir kažkaip mirÅ¡tantys. Per daug žmogiÅ¡ka. NebÅ«tinai kitur yra tie patys elementai, taip pat besijungiantys kaip ŽemÄ—je. Ir cheminiai procesai nebÅ«tinai tokie patys. TodÄ—l velniai žino, kokios gali bÅ«ti protingos gyvybÄ—s formos kitur. Pvz., “Soliaryje” pavaizduota Å¡is tas gerokai įdomesnio :)

Vertinu 6/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 5

Charlaine Harris “Mirties valanda”

Vajetus, jau vienuolikta Sukės knyga, o aš vis dar jas skaitau. Bet iš tiesų jau net ne dėl įdomumo, o iš įpratimo, nes turinys kartojasi, veiksmo mažai ir net vampyrai pasidarė kažkokie nuobodūs. Dar liko dvi knygos, iš kurių paskutinė net neparašyta.

Charlaine Harris “Mirties valanda”

Ä®kvÄ—pimas. RaÅ¡ytojos įkvÄ—pimas kažkur dingo. TurbÅ«t pusÄ™ knygos sudaro ne įvykiai, o apraÅ¡ymai, kÄ… SukÄ— valgo ir kaip rengiasi. Anksčiau Å¡ios detalÄ—s buvo tarsi kelios dÄ—lionÄ—s detalÄ—s, rodančios merginos bÅ«dÄ…. Na, tipo, tokia kieta viÅ¡tytÄ— :) Bet apie tai skaityti nuolat… Na jau ne, ačiÅ«. Naujų herojų nÄ—ra (tik keli epizodiniai), pikantiÅ¡kų scenų vos dvi, o visas menkas veiksmas sukasi apie tuos pačius politinius vampyrų ir giminiÅ¡kus fÄ—jų santykius. Žodžiu, apie pačius neįdomiausius dalykus.

Erikas. Å itas tÅ«kstančio metų senumo vikingas pagyvindavo net ir neįdomesnes knygas. Bet ir tas pasidarÄ— kažkoks mÄ—mÄ—! Kadangi vampyrai, mano nuomone, mÄ—mÄ—s bÅ«ti neturi, knyga visiÅ¡kai smuko akyse. O dar kvaiÅ¡elÄ— SukÄ— atsiribojo nutraukdama kraujo ryšį… Ech, jau bijau pagalvoti apie likusias knygas :(

Vertinu 4/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 5

“IÅ¡lepÄ™” vaikai

Facebook’e yra grupÄ— žmonių, niekinanti dabartinių vaikų vaikystÄ™ ir dievinanti savÄ…jÄ… – 90-tųjų. Na, tuos laikus, kai neturÄ—jome interneto, planÅ¡etinių kompiuterių, mobiliųjų telefonų, padori žaidimų konsolÄ— buvo “Sega” su kasetÄ—mis, o “Paint” programa kompiuteryje buvo viena mylimiausių. Ta grupÄ— žmonių įsivaizduoja, kad jų vaikystÄ— buvo nuostabi, nes nebuvo technologijų. Neva tai dÄ—l tų pačių technologijų vaikai dabar nežaidžia tų puikių žaidimų, kuriuos žaisdavo jų tÄ—vai. Å tai kelios citatos (kalbos netaisiau):

Apie namus iÅ¡ paklodžių: “dabar vaikai kompe stato namus, kuria gyvenima ir pan….”
Apie batonÄ… su cukrumi: “jo su tokiu dar i smelio deze varydavo,uztad nieks alergiju neturejo…”
Apie “sekretus”: “bandau įsivaizduoti – dabartiniams vaikams turbÅ«t panaÅ¡u į žaidimÄ… su Å¡iukÅ¡lÄ—mis, žo skurdas ir tiek.”
Apie Å¡okinÄ—jimÄ… per gumytÄ™: “na taip,o musu vaikai tokiu jau zaidimu nebesupranta ,juokiasi-ir sako-jus gime buvote ,,akmens amziui,,”

Kadangi esu gimusi 1985 metais, įtelpu į 90-tųjų vaikystÄ—s rÄ—mus. AÅ¡ turÄ—jau pora komplektukų skardinių vaikiÅ¡kų indų. Standartinių sovietinių žaislų, kuriuos turÄ—jo beveik visi vaikai. Dar, kadangi a.a. senelis dirbo kartu su futbolo komanda “Žalgiriu”, turÄ—jau lÄ—lÄ™ – tuometinį komandos atributÄ…. Gavau poros metų vaiko dydžio džinsuotÄ… berniukÄ…, kai pačiai tebuvo kokie treji. Dar turÄ—jau knygų ir konstruktorių. Kirpdavau iÅ¡ žurnalų popierines lÄ—les ir dienų dienas modeliuodavau popierinius drabužius. PirmÄ… BarbÄ™ man atsiuntÄ— iÅ¡ Vokietijos, ji buvo kažkoks stebuklas. Jau Å«gtelÄ—jus žaislų turÄ—jau ir daugiau, bet pati vaikystÄ— iÅ¡ tiesų susidÄ—jo iÅ¡ svajonių apie žaislinÄ™ virtuvÄ™, BarbÄ—s automobilį, Lego ir dar visokius žaislus, kuriuos matydavau vokiÅ¡kuose kataloguose ar vÄ—liau per satelitinÄ™ televizijÄ…. TÄ—tis buvo nupirkÄ™s “Sega”, tai nuomodavomÄ—s žaidimus ir pyÅ¡kindavom vakarais.

Jei aš būčiau pamačius išmanųjį telefoną arba planšetę, man būtų akys išlipusios ant kaktos. O jei juos būčiau gavus bent dienai, būčiau apalpus kelioms valandoms. Iš džiaugsmo. Nes tetris buvo gerai, bet apie tokius technikos stebuklus negalėjau nė pasvajoti. Yra manančių, kad dabartiniai vaikai aptekę technikos žaisliukais, per dienas sėdi prie kompiuterio ir dėl to jų vaikystė labai bloga.

Mano vaikas žaidžia iPad’u ir, žinoma, jis jam patinka. Bet jeigu aÅ¡ kur nors gaučiau tetrį ir jam parodyčiau, tai žinau, kad spaudytų mygtukus tol, kol likusi Å¡eimyna iÅ¡sikraustytų iÅ¡ proto. Jei duočiau jam “Tamagotchi”, bÅ«tų tas pats. AiÅ¡ku, dabar jis dar per mažas, kad suprastų, kÄ… su juo veikti, bet už poros metų mielai augintų tuos paprastus gyvÅ«nÄ—lius, gal net mieliau nei planÅ¡etÄ—je. Kartu mes statom namus iÅ¡ kaldrų. Turim ir palapinÄ™, bet iÅ¡ kaldrų juk įdomiau :) Manau, kad Å¡ių laikų vaikams bÅ«tų įdomÅ«s dauguma mano vaiksytÄ—s laikų žaislų. Beje, dauguma jų sugrįžta į parduotuves. Laisvai gali nusipirkti paprastÄ… Jo-Jo ar žvÄ—riÅ¡kai kainuojantį Furby (aÅ¡ tokį buvau gavus dovanų, man rodos, prieÅ¡ 15 metų buvo pigesnis).

KÄ… dar sako Å¡iuolaikinÄ—s vaikystÄ—s niekintojai?

*Musu vaikyste buvo daug geresne nei dabartiniu vaiku. Tikrai yra ka prisiminti, tokie prisiminimai kelia didziule sypsena :))))
*kaip gaila kad musu vaikai nezaidzia taip kaip mes zaideme yra ka prsiminti grazaus
*Musu vaikam neidomus tokie zaidimai mums buvo geriau nors vaikyste turejom:))))
*siolaikiniams vaikams dabar Aipoda nupirk, o mums buvo nors lele, masinite..

Nuostabi vaikystė nepadėjo išmokti padoriai rašyti, ar ne?

Jei plastiko ir nenoninių spalvų 90-taisiais kas būtų įkišęs paprastų medinių žaislų, gi būtų tik suprunkštę. O jų tėvai ir seneliai turbūt galvojo, kad jų vaikystėje nebuvo tiek blizgučių ir niekučių, užteko ragatkės, medinio sunkvežimio ir lėlės. Ir kad dėl to jų vaikystė buvo nuostabesnė nei su Sega ar Barbėmis. Kiek pamenu, mano tėvai taip negalvojo (ačiū jiems) :)

Gal tai bus kai kam skaudus smÅ«gis, bet 90-tųjų vaikai neturÄ—jo geresnÄ—s vaikystÄ—s nei dabartiniai. Ir mano vaikas negyvena įdomiau nei jo bÅ«simi vaikai. Man labai įdomu pamatyti, kokiais žaislais žais mano anÅ«kai. Tikriausiai tai bus nuostabu, aÅ¡ jau dabar jiems pavydžiu. Mano vaikystÄ— buvo puiki, mano vaiko vaikystÄ— yra puiki ir visos bÅ«simos vaikystÄ—s bus tokios pat puikios, nes jos visos yra skirtingos ir dÄ—l to nuostabios. O jei kam nors labai baisu, kad dukra nebedaro “sekretų”, eikit į pamiÅ¡kÄ™ ir darykit juos patys. Po kelių minučių spjausit į tÄ… reikalÄ… ir vÄ—l smaksosit Facebook’e dejuodami apie siaubingus laikus.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 42

Cormac McCarthy “Kelias”

Pastarosiomis savaitÄ—mis turiu Å¡iek tiek laiko skaityti, bet visai nÄ—ra kada raÅ¡yti. O neapraÅ¡yti knygos ir skaityti kitas toliau nieko gero – labai greitai pasimirÅ¡tu, kÄ… norÄ—jau pasakyti. Gerai, kad “Kelio” sukeltas įspÅ«dis taip greit iÅ¡ galvos neiÅ¡dulka.

Cormac McCarthy “Kelias”

Filmas. Retai taip būna, kad pamatau filmą, o tik po kurio laiko skaitau knygą. Abu buvo puikūs. Išties keista, kaip dėmesį gali prikaustyti istorija, kurioje nėra nei įspūdingų scenų, nei įdomių dialogų, nei paaiškinimų. Tik du žmonės, šiek tiek prisiminimų (kurie nepaaiškina nieko), aplinkos aprašymai ir kelionė.

IÅ¡likimas. O Å¡iaip knyga yra apie iÅ¡likimÄ…. Ne tik gyvasties palaikymÄ…, bet ir sugebÄ—jimÄ… iÅ¡likti žmoniÅ¡ku. Mat po kažkokio baisaus įvykio žemÄ—je viskas iÅ¡degÄ—. Kaip iÅ¡liko gyvų žmonių – neaiÅ¡ku. KodÄ—l įvyko katastrofa – neaiÅ¡ku. AiÅ¡ku tai, kad labai greitai žmonÄ—s, norÄ—dami iÅ¡likti gyvi, žengÄ— didelį žingsnį atgal. SusibÅ«rÄ— gaujos, dauguma nesibodi bÅ«ti kanibalais. Viskas, kas liko nesudegÄ™, yra iÅ¡plÄ—Å¡ta. Keliaujantiems tÄ—vui ir sÅ«nui svarbus kiekvienas radinys. Nesvarbu, kas tai bÅ«tų – ar peiliuko geležtÄ—, ar plastiko gabalas, ar sudžiuvÄ™ obuoliai. Taip, po truputį stumdamas du žmones keliu ir pakelÄ—mis, raÅ¡ytojas mums papasakoja, kaip gali bÅ«ti baisu. Ir kaip svarbu yra iÅ¡likti žmogumi.

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 375

Tahir Shah “Timbuktu”

Daugiau tokių knygų! Kai pamačiau, kad “Timbuktu” yra to paties raÅ¡ytojo, kaip “Kalifo rÅ«mai” ir “TÅ«kstančio ir vienos nakties Å¡alyje”, supratau, kad aÅ¡ jos noriu. Nežinau, kas man labiau patinka – pasirenkamos pasakojimo temos ar raÅ¡ymo stilius, bet kartu Å¡is derinys nepakartojamas. “Timbuktu”, kaip ir kitos jo knygos, nÄ—ra tokia, kad atsisÄ—di ir perskaitai vienu ypu. Å itÄ… knygÄ… reikia valgyti, o ne suÄ—sti :)

Tahir Shah “Timbuktu”

Eldoradas. Timbuktu, kad ir kaip mistiškai beskambėtų, iš tiesų tėra miestas Afrikoje, Malyje. Tačiau prieš 200 metų europiečiai įsivaizdavo, kad tai tarsi koks Alfrikos Eldoradas, aukso miestas. Iš tiesų Timbuktu tebuvo lūšnų iš molio krūva su savo karaliumi. Bet gobšuolių anglų, prancūzų ir kitų šalių gyventojų vaizduotės buvo taip įaudrintos, kad siuntė ekspedicijas viena po kitos. Tik va, dykumoje išlepėliams europiečiams išgyventi nelengva, todėl visi patys pasilaidojo smėlynuose arba tuose pačiuose smėlynuose juos palaidojo vietiniai.

Robertas Adamsas. Londone atsiradus amerikiečiui jūreiviui (ponui Adamsui), kuris tvirtino, jog buvo aplankęs Timbuktu, visi ėmė labai smalsauti. Dideliam aukštuomenės nusivylimui buvo papasakota, kad jokio aukso Timbuktu nėra. Štai ši istorija ir yra pagrindinė knygos ašis. Ji būtų gana nuobodoka, jeigu ne rašytojo sumanymas šią liniją apipinti kitomis, smulkesnio kalibro, bet ne ką mažiau intriguojančiomis istorijomis iš to meto londoniečių gyvenimo.

Londonas. Och, kaip man patiko skaityti apie 200 metų senumo LondonÄ…! IÅ¡protėčiau, jei dabar tektų jame gyventi, bet pamatyti labai norėčiau. Visas taisyklių ir korsetų suvaržytas alpstančias damutes, iÅ¡sipuoÅ¡usius dendžius, keistokÄ… princÄ… regentÄ…, gal net nueičiau į tų laikų pramoginius renginius – nusikaltÄ—lio korimÄ… arba vieÅ¡Ä… lavono skrodimÄ…. RaÅ¡ytojas nepakartojamai pasakoja apie miestÄ… ir žmones, tiesiog viskÄ… akyse matau. Ir nemažai žinių gavau – tiek iÅ¡ knygos, tiek iÅ¡ “Google”. Buvo taip įdomu, kad nepasiklioviau vien raÅ¡ytojo fantazija atmieÅ¡ta istorija ir dažnai lindau į internetÄ… faktų tikslintis.

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 357

Sophie McKenzie “Kraujo ryÅ¡iai”

Va taip ir bÅ«na, kai skaitau elektroninÄ™ knygÄ… pažiÅ«rÄ—jus vien į pavadinimÄ… ir neskaičiusi anotacijos. TikÄ—jausi kažko vampyriÅ¡ko ar bent jau neblogo detektyvo, o gavau prastÄ… knygÄ… paaugliams. Tiesa, detektyvÄ…, kurio pabaigÄ… nuspÄ—jau vos susidÅ«rusi su vienu pagrindinių veikÄ—jų. Matyt, įtakÄ… padarÄ— filmas “The Island“. TurbÅ«t ne man vienai, nes pastatytas jis 4 metais anksčiau, nei paraÅ¡yta knyga.

Sophie McKenzie “Kraujo ryÅ¡iai”

Siužetas Du 15-os metų paaugliai išsiaiškina, kad su jais kažkas ne taip. Nuo merginos tėvai kažką slepia, o vaikinas, nors ir gyvena vargingiau, visą laiką turi asmens sargybinį. Iki kokio trečdalio skaityti, užmerkus akis prieš visas banalybes (jo, 15 metų gyveni su asmens sargybiniu, nors mama negali net mobilaus telefono nupirkti, ir tik dabar susidomėjai, kodėl?!), buvo visai įdomu. Išaiškėjus visai esmei (tuo pačiu ir pabaigai), pasidarė nuobodu, o veiksmas vis kvailėjo ir kvailėjo.

Intrigos. Jos tokio lygio “oi, nuÅ¡ovÄ—… o gal nenuÅ¡ovÄ—?”, “oi, tuoj mane pabučiuos… bet ne, nepabučiuos”… Nu laaabai įdomu. Dar juokinga buvo skaityti apie planus, kaip įsiveržti į vienÄ… labiausiai saugomų pastatų po žeme. Tiesiog genialus 15 metų merginos planas su tokia daugybe spragų, kad autorÄ— pati poroj vietų susipainiojo jas bekamÅ¡ydama ir galų gale apsimetÄ—, kad jų nÄ—ra. Ar planas pavyko? Na, o kaipgi kitaip :)

Paaugliai. Å iaip jau aÅ¡ manau, kad knygos paaugliams neturÄ—tų bÅ«ti tokios prastos. Ir bučinių per mažai. Tik vienas. Ir tai – pabaigoje. O ir pabaiga prastoka. Dviejų veikÄ—jų likimas neaiÅ¡kus, pagrindiniai, vos spÄ—jÄ™ susimylÄ—ti (ok, pirmÄ… ir paskutinį kartÄ… per visÄ… knygÄ… pasibučiuoti) – iÅ¡skirti. Pffff. Dabar visada skaitysiu anotacijas.

Vertinu 4/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 7

Karin Alvtegen “Å eÅ¡Ä—lis”

Labai taupiau Å¡itÄ… knygÄ…, nes tai paskutinÄ— neskaityta Alvtegen knyga. Daugiau jų nÄ—ra iÅ¡ viso. Vadinasi, teks ilgai laukti, kol paraÅ¡ys ir iÅ¡vers… Kaip visada, perskaičiau su didžiausiu malonumu.

Karin Alvtegen “Å eÅ¡Ä—lis”

Ä®vykiai. “Å eÅ¡Ä—lyje” daug svarbių, vienas su kitu persipynusių įvykių. Visi jie ima narpliotis iÅ¡ didžiulio kamuolio tuomet, kai mirÅ¡ta paprasta moterÄ—lÄ—, daug metų dirbusi tarnaite raÅ¡ytojo, Nobelio premijos laureato, namuose. Pasirodo, nei paralyžiuotas raÅ¡ytojas, nei jo žmona nÄ—ra tokios jau Å¡ventos karvÄ—s. O sÅ«nus, gyvenantis iÅ¡ tÄ—vo raÅ¡liavų ir ignoruojantis žmonÄ… su dukra, sužinos, kaip iÅ¡ tikrųjų paauglystÄ—je mirÄ— jo sesuo. ÄŒia dar įsipainioja niekam nežinomas vaikinukas, kuriam mirusi tarnaitÄ— viskÄ… palieka testamentu, ir prasigÄ—rÄ™s diedas, suvaidinantis knygos pabaigoje esminį vaidmenį. Žodžiu, veikÄ—jų daug ir jei bent vieno linija iÅ¡nyktų, subyrÄ—tų visa knyga.

Mirtys. Jų knygoje daug: pradžioje mirÅ¡ta tarnaitÄ—, praeityje mirÄ— raÅ¡ytojo dukra ir dar kai kas, o pabaigoje mirÅ¡ta pats raÅ¡ytojas (atsipraÅ¡au, kad atskleidžiau neskaičiusiems, bet jis juk merdÄ—jo nuo pirmų puslapių…) ir dar du asmenys. Vienas gana įspÅ«dingai :) K. Alvtegen “Å eÅ¡Ä—lyje” tikrai pasistengÄ—. Bet nepersistengÄ—. Mane ima siutinti, kai knygoje viskas tampa taip painu, kad norisi kuo greičiau atsiversti pabaigÄ… ir iÅ¡siaiÅ¡kinti, kuris dÄ—l ko kaltas. ÄŒia gi surastas nervų tampymo ir kantrybÄ—s iÅ¡laikymo balansas, todÄ—l skaičiau ilgai ir pasimÄ—gaudama.

Psichologija. TurbÅ«t kartojuosi, bet labiausiai K. Alvtegen knygose man patinka sudÄ—tingi, bet kiekvienam labai artimi veikÄ—jų charakteriai. NeiÅ¡tikimybÄ—s, apleistų vaikų, apgavysčių, nusivylimo temos turbÅ«t anksčiau ar vÄ—liau paliečia kiekvienÄ…. Tik va, paguodos jos knygose nerasi, užtat moralas visada tas pats “ylos maiÅ¡e nepaslÄ—psi”.

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 113

Žmonių stebėjimas

…Ir vertinimas.

Klaikiai žvarbų kovo pabaigos vakarÄ… bÄ—gu į arbatinÄ™ susitikti su kursioke. Å alia durų stypso vaikinukas. Laukia. AÅ¡ laukti nÄ— neketinu, nes Å¡altis nežmoniÅ¡kas. Tokiu oru tegu laukia romantikai. Ä®sitaisau prie radiatoriaus, o jie jau ateina. Vaikinas ir mergina. Jis su kostiumu, ji – vos užpakalį dengiančia mÄ—lyna suknele ir tokia pat mÄ—lyna spalva dažytomis akimis. Minus deÅ¡imt balų iÅ¡ manÄ™s už makiažą, bet ne visiems gi kliÅ«na perteklius. IÅ¡ pradžių svarstau, ar ji paskutinių klasių moksleivÄ—, ar pirmų kursų studentÄ—, bet iÅ¡ garsaus Å¡Å«kavimo, gestikuliavimo ir “labai atsipalaidavusio” bendravimo įtariu, kad 18-os dar nÄ—ra. “Primink man, kad visÄ… vakarÄ… telefono į rankas neimčiau, nebent skambins mama”, – juokdamasi sako ji ir mano įtarimai dar labiau sustiprÄ—ja. O vaikinas vyresnis. Paskutinių kursų studentas. Veido nematau, nes sÄ—di nugara į mane, bet kalba tyliai ir kartais, suskambus telefonui, atsiliepia ir kalbasi angliÅ¡kai, panaÅ¡u, darbo reikalais. Minus deÅ¡imt balų iÅ¡ manÄ™s už darbÄ… pasimatymo metu. Akivaizdu, kad jie vienas kitam patinka. Tik derinyje jos gerokai per daug, o jo – per mažai.

VÄ—juotÄ… popietÄ™ supu sÅ«nų. AikÅ¡telÄ—je kalbasi dvi mamos. Putlioji, su užmigusiu ant peties leliumi, ir griežtoji, stumdanti vežimÄ—lį. Pastarosios dvimetÄ— dukra su čiulptuku burnoj kasa suledÄ—jusį smÄ—lį. ÄŒiulptukas iÅ¡krenta. Ji žvilgteli į mamÄ…. Ta nemato. MergaitÄ— paima soskÄ™, pabado jÄ… į smÄ—lį, tada susikiÅ¡a į burnÄ…. Raukosi, kol jaučia purvÄ…, bet po to vÄ—l viskas gerai. Mamos atsisveikina ir griežtoji pasiÅ«lo dukrai pasisupti. Supdamasi mergaitÄ— netyčia vÄ—l iÅ¡spjauna čiulptukÄ…, jis nukrenta ant sniego. Mama pakelia, pareiÅ¡kia, kad “tiÅ«tia” purvina ir paslepia vežimo kiÅ¡enÄ—je. Akyse vis dar matau vaizdÄ…, kaip mergaitÄ— grÅ«da čiulptukÄ… į smÄ—lį, o tada į burnÄ…. Negaliu nesiÅ¡ypsoti.

Viena nuostabesnių vietų pasaulyje – vaikų kirpykla. Nepilnas pusvalandis ir mažius iÅ¡ beždžioniuko virsta žmogumi. Ir svarbiausia – visur nukirpta tiesiai! Bet aÅ¡ ne apie tai. Prie lango sÄ—di vyras ir skaito laikraÅ¡tį. SÄ—di tiesia nugara. Na, dabar atsisÄ—skite ant suolo be atramos tiesiai tiesiai, paimkite į rankas iÅ¡skleista laikraÅ¡tį, palenkite galvÄ…, lyg skaitytumÄ—te ir sÄ—dÄ—kite taip 15 minučių. Darbas nelengvas. IÅ¡kart nustatau diagnozÄ™: jam kokia nors stuburo iÅ¡varža. Ä® kirpyklÄ… ateina klientai, sako, atvedÄ—m vaikÄ… masažui. Tiesusis vyras atsistoja, paduoda rankÄ… vaiko tėčiui ir sako “malonu, aÅ¡ Voldemaras”. Tai Å¡it kaip. Pasirodo, tobula laikysena yra sÄ…moningumo ir sukauptų žinių, o ne ligos požymis. SusigÄ—stu. AÅ¡ net ant savo specialios kÄ—dÄ—s sugebu sÄ—dÄ—t kreivai Å¡leivai.

EilÄ— maisto prekių parduotuvÄ—je. PrieÅ¡ais mane dvi merginos. Kiek metų – nežinau. Plaukai vienodi, makiažai vienodi, rankinÄ—s panaÅ¡ios, striukÄ—s beveik vienodos, skiriasi tik batai ir Å«giai. Atsisuka, nužiÅ«ri mane kaip potencialiÄ… prieÅ¡Ä™: batus, džinsus, mano geltonos vilnos Å¡varkelį, vyÅ¡ninį Å¡alikÄ… ir neapsakomai ryÅ¡kiÄ… rankinÄ™. Susiraukia ir plepa toliau. Žinau, žinau, beveik niekad netelpu į “pilkos-rudos-juodos” rÄ—mus. Mintyse iÅ¡vadinu jas viÅ¡tomis. Pasirodo, ne be reikalo. Kai viena, susikrovusi savo jogurtus ir Å¡ampanÄ…, čia pat prie kasos iÅ¡sitraukia veidrodÄ—lį ir dažosi lÅ«pas, pasigražinti pasiÅ«lau kur nors kitur. Buvau dar kartÄ… nuskenuota, truputį apÅ¡nypÅ¡ta ir į atmintį įraÅ¡yta kaip mirtina prieÅ¡Ä— iki gyvenimo galo.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 41