Puikus padažas šparaginėms pupelėms

2012-08-02

Šparaginės pupelės yra labai skanus ir labai sezoniškas dalykas. Gaila. Nes vienu metu vasarą atsivalgai jų tiek, kad nebegali žiūrėti, o kitu metu nė su žiburiu nerasi. Jas galima išvirti (arba nevirti) ir pakepti svieste. Galima išvirti ir valgyti su bešamelio padažu. Galima konservuoti, bet dar niekada neragavau skanių konservuotų pupelių. Ir niekada nemačiau, kad jas valgytų tie, kurie jas konservuoja! Bet galima pupeles apvirti ir patiekti su garstyčių padažu prie žuvies ar vištienos, o kartą valgėm ir prie kotletų. Va tada atsivalgyti neįmanoma, nes po poros dienų norisi vėl :)

Padažui reikės:

3-4 šaukštelių garstyčių
1 šaukštelio grūdėtų garstyčių
6 valg. šaukštų alyvuogių aliejaus
1,5 valg. šaukšto baltojo vyno acto
2 šaukštelių kaparėlių
Pusės svogūno
Pipirų

Padažui sumaišykite visas garstyčias, aliejų ir actą. Actas būtinas, kitaip gausite ne padažą, o aliejuje plaukiojančias garstyčias. Įberkite pipirų, smulkiai supjaustykite svogūną ir pasmulkinkite kaparėlius. Viską sumaišykite. Kelias geras saujas šparaginių pupelių sumeskite į verdantį vandenį (aš nesūdau) ir pavirkite 5 minutes. Tinka ir su geltonomis, bet man skaniau su žaliomis. Gaila, kad jų retai randu. Nupilkite apvirusias pupeles ir iškart sumaišykite su padažu. Pirščiukus apsilaižyti galima :)
Beje, receptas paimtas iÅ¡ J. Oliver’io, tik, kaip visada, mano pakeistas.

Kategorija: Kruopos ir daržovÄ—s, Receptai | Komentarų: 26

David Lebovitz “Saldus gyvenimas Paryžiuje”

2012-07-31

Jei nenutiks pasaulio pabaiga, pagaliau pamatysiu Paryžių. Kadangi prieš Lisaboną skaičiau knygą apie tą miestą, tai, žinoma, neatsispyriau poreikiui apsišviesti ir dabar :) Na, bent jau žinosiu, kur ir kokio maisto ieškoti.

David Lebovitz “Saldus gyvenimas Paryžiuje”

Maistas. Knyga, galima sakyti, yra apie maistą. Nieko nuostabaus, juk rašė kulinaras. Apie šokoladą, duoną, žuvį ir kitus gerus dalykus. Be to, joje yra receptų, iš kurių kelis jau nusižiūrėjau. Ar jau sakiau, kad dievinu knygas apie gerą maistą? Todėl šitą suskaičiau labai skaniai. Net kelis kartus lipau naktį lauk iš lovos ir varvančia seile ėjau siaubti šaldytuvo.

Kontrastas. Kulinaras yra amerikietis, todėl knygoje stebisi dalykais, kurie mums, lietuviams, yra įprasti. Pvz., vonios jungiklis už jos ribų, skuduras grindims, pardavėjų nemandagumas :) Skaitai ir galvoji, kad visgi toje didžiojoje šalyje anapus Atlanto viskas yra kitaip, o niekad nematytas Paryžius atrodo daug artimesnis širdžiai. Tačiau jaučiu pagarbą amerikiečiui, kuris nezirzia, kad Paryžiuje viskas kitaip. Priešingai, jis tuo džiaugiasi ir viską pateisina. Iki šiol esu sutikusi vos kelis tikrus amerikiečius ir visi jie kuo nors stebėjosi Europoje, kas yra kitaip, nei pas juos. Deja, jie visi buvo ne tiesiog nustebę, o pasipiktinę (nors ir šypsojosi).

Paryžiečiai. Jau ne pirmoje knygoje perskaitau, kokie nemalonūs yra paryžiečiai. Šioje aprašytas jų nemandagumas, pasipūtimas, stumdymasis, lindimas be eilės. Tikrai apima jausmas, kad niekas jų nemėgsta, net ir visa likusi Prancūzija. Na, pati galėsiu tuo įsitikinti, jei rugpjūtį dar nors vienas bus mieste, o ne siaubs Provansą :)

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 43

Paerzinsiu iManiakus :)

2012-07-29

Toks mini incidentas “Å iukÅ¡lynÄ—lyje” priminÄ— man visus Apple gerbÄ—jus. AÅ¡ labai norėčiau jiems visiems pasakyti, kad gal tie jÅ«sų mylimi aparatai ir geri, bet sistema tai klaiki. Turiu iPad’Ä…. Skaitau juo knygas, žaidžiu, naudojuosi įvairiomis programÄ—lÄ—mis, su didžiausiu malonumu juo žaidžia vaikas, įvaldÄ™s iPad’o naudojimÄ… taip, kad vieÅ¡umoje visiems kelia nuostabÄ…. Ir nepaisant to, kaip man patinka aparato tvirtumas, plonumas ir Å¡iaip malonus jausmas jį laikyti rankose, aÅ¡ nekenčiu operacinÄ—s sistemos.

Nekenčiu apribotų galimybių, visiÅ¡ko individualumo nebuvimo, nekenčiu jų AppStore, kuriame kaskart kažkÄ… siunčiantis pabÄ—ga visi paieÅ¡kos nustatymai. Nekenčiu ir paieÅ¡kos. Mielai turėčiau iPad’Ä… su “Android”.

O iPhone, kuris man patinka nebent tuo, kad veikia greitai (mano telefonas jau toks nukankintas, kad man turbÅ«t bet kas atrodys greitas), tai iÅ¡ vis nesuprantu. Nesmagus nei pats aparatas, nei sistema, o jau apie kainos iÅ¡pÅ«stumÄ… tai net nekalbu – įkainočiau telefonÄ… gal 1000 litų (tuo tarpu manau, kad iPad’as savo kainos vertas).

NuoÅ¡irdžiai nesuprantu ažiotažo dÄ—l Apple. Nesuprantu, kodÄ—l a.a. S. Jobs’as yra dievaitis, o pvz., B. Gates’as – ne. AÅ¡ tik suprantu, kad tai dabar yra madinga. Kaip madingi UGGS’ai – atrodo siaubingai ir man asmeniÅ¡kai yra klaikiai nepatogÅ«s. AiÅ¡ku, originalių nesimatavau, todÄ—l Å¡ios temos ir neplÄ—tosiu :)

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 674

Tom Perrotta “Maži vaikai”

2012-07-27

Jau senokai nustojau skaityti knygas, kurios po kokių 20-ties puslapių man vis dar yra neįdomios. Gaila, kad nenustojau skaityti knygų, kurios neįdomios pasidaro jas įpusėjus. Šita viena tokių. Skaičiau skaičiau, o po to ėmė ir nusibodo. Net nebebuvo įdomu, kaip baigsis. Beje, baigėsi labai nuspėjamai.

Tom Perrotta “Maži vaikai”

Apie ką? Autorius matyt taip ir nenusprendė, apie ką bus knyga. Norėjo parašyti apie vaikų tvirkintoją, apie vasarišką meilės romaną, apie nelaimingus tėvus, apie nelaimingus vaikus, apie nelaimingus santykius ir gavosi taip, kad viską sukišo į krūvą, to visko pasidarė per daug ir nebesusiję. Jei trumpiau, tai man atrodo, kad knyga yra apie nelaimingus žmones.

Tiesa. Nepaisant nuobodulio, knygÄ… perskaičiau ir neneigsiu, kad joje yra dalis tiesos – apie rutinÄ…, apie nusibodusius santykius, apie užknisančius vaikus, apie jaudulio troÅ¡kimÄ…. Visai nebÅ«tina auginti vaikų, kad taip nutiktų. Beje, apie vaikus – mane kraupiai erzino pagrindinÄ—s veikÄ—jos akivaizdus nuobodulys auginant dukrÄ…. NorÄ—tųsi tÄ—kÅ¡telÄ—ti – nereikÄ—jo prisidaryt, jei nepatinka. Bet gi nekalbÄ—si su iÅ¡galvotais žmonÄ—mis. Pakankamai tokių ir tikram gyvenime yra.

Filmas. Priešingai nei knyga, manau, kad filmas man visai patiktų. Būtinai pažiūrėsiu. Atrodo truputį subtilesnis.

Vertinu 4/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 252

Juokingas idealizmas

2012-07-25

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad žmonÄ—s taip idealizuoja kai kuriuos daiktus, pvz., muzikos instrumentus ar knygas. “Domus galerija” parodÄ— nuotraukÄ…, kurioje iÅ¡ fortepijono pagaminta lentyna. VajÄ—j, kokių buvo nepatenkintų! Kaip čia taip tokį taurų instrumentÄ… iÅ¡niekinti! Bet gi niekas negamino lentynos iÅ¡ naujutÄ—lio dažais kvepiančio ar seno, bet puikiai veikiančio fortepijono. Greičiausiai jis buvo nepataisomai sugedÄ™s, todÄ—l vietoj malkų krÅ«vos virto lentyna. Bet, ne, matai – iÅ¡sityčiojimas iÅ¡ instrumento.

Dar vienas variantas – pisuarai iÅ¡ tÅ«bų viename Vokietijos klubų. Ir vÄ—l minia pasipiktinusių, kad iÅ¡niekinamas instrumentas. Na, turbÅ«t aÅ¡ irgi rinkčiausi po mirties virst knygų lentyna, o ne pisuaru, bet tÅ«ba – ne žmogus. IÅ¡ tiesų tai tik skardos gabalas. Buvo instrumentas, grojo, linksmino, o dabar rÅ«pinasi, kad pastatų kampai nebÅ«tų apdergti. Ir kas čia tokio?

Dabar dar pradÄ—kit verkti dÄ—l kiekvieno medžio, iÅ¡ kurių pagaminti baldai stovi namuose. Nu, argi neiÅ¡sityčiojimas iÅ¡ gamtos? Buvo medis, o dabar, matai, kÄ—dÄ—… Arba, buvo antis, o dabar – pagalvÄ—. Jau nekalbu apie odinius rankinukus. SenÄ… siuvimo maÅ¡inÄ… paversti stalu, o statinÄ™ – kÄ—de tai jau visai pasaulio pabaiga turÄ—tų bÅ«ti. Tik kažkaip niekam neužkliÅ«va.

Viena “Knygos.lt” darbuotoja pasigamino iÅ¡ knygos rankinÄ™ ir įkÄ—lÄ— į “Facebook”. Kam gražu, kam negražu, bet atrodo tikrai originaliai. Bet ne, atsirado krÅ«va burbančių, kad knyga brangiausias turtas, reikia gerbti, saugoti… Nesvarbu, kad rankinÄ— iÅ¡ sutrÅ«nijusių Lenino raÅ¡tų, rastų pas močiutÄ™ palÄ—pÄ—je. Vis tiek nesÄ…monÄ—. Tai ir pasakiau, kad baigtų čia trysčioti (tik gražiais žodžiais). Å iaip ar taip, gerbtinas yra knygos turinys, o ne jos virÅ¡elis ir ne lapai. AÅ¡ pati knygas saugau ir gerbiu, bet seife nelaikau, supelijusių kadaise esu nemažai iÅ¡metus – ir raÅ¡tų visokių neskaitomų, ir geresnių. Nieko neatsitiko, turinys bent jau Å¡iais laikais yra saugomas ne popieriuje ir niekur jis nedings. Ne viduramžiuose gyvenam, kad knygas su pinigais po čiužiniu laikytume kaip brangiausiÄ… turtÄ…. Tuo labiau, ne tas amžius, kai reikia pamokslus už originalumÄ… skaityti.

Tos pačios piktos moteriškės turbūt vėliau vyno butelius pavers žvakidėmis (o siaube, jos išniekina taurų indą!!!), o iš kavos filtrų pasigamins lempos gaubtą (kaip jos drįsta!).

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 33

Arto Paasilinna “Gudrioji nuodų virėja”

2012-07-23

Antroji A. Paasilinna knyga iÅ¡ keturių lietuviÅ¡kai verstų. Po pirmos sakiau, kad jei ir kitos bus geros, mylÄ—siu Å¡itÄ… raÅ¡ytojÄ…. Tai va, jau myliu. FantastiÅ¡kos knygos. Å ita man netgi labiau patiko už “Kaukiantį malÅ«nininkÄ…“. Beje, jei pagal pastarÄ…jį suomiai pastatÄ— filmÄ…, tai pagal “GudriÄ…jÄ… nuodų virÄ—jÄ…” sukurpÄ— mini serialÄ….

Arto Paasilinna “Gudrioji nuodų virėja”

VirÅ¡elis. Kas kuria tokius virÅ¡elius? Ok, knygoje paraÅ¡yta, kas. Bet kas leidžia juos spausdinti? Prie ko ten ta kraupi boba ant suolo? Knygos herojÄ— – smulki, susitvarkiusi, pasidažiusi, elegantiÅ¡ka 78 metų moteriÅ¡kÄ—, žilais plaukais. Na, Å¡ita bent jau irgi lesina paukščius (turbÅ«t). Apie pavadinimo Å¡riftÄ… tai net nepradÄ—siu. O bÅ«na ir gražių virÅ¡elių.

Groteskas. Mokykloje labai visi žavÄ—jomÄ—s, kaip B. Sruoga “Dievų miÅ¡ke” baisius dalykus apraÅ¡Ä— juokingai. A. Paasilinna irgi tikras grotesko meistras. Turinys žiaurus (ir vÄ—lgi, lietuviams labai artimas…) – trys “pacukai” persekioja bobutÄ™, jÄ… terorizuoja, atiminÄ—ja pensijÄ…, galiausiai sumano visai “užlenkti”, bet taip gaunasi, kad visi žūva nuo jos rankos. Netyčia. O kur dar smagÅ«s tų trijų besmegenių gyvenimo apraÅ¡ymai. Kai įsivaizduoji, tai baisu, bet kai skaitai, tai kikeni :)

Patarlė. Nekask sau duobės, nes kitas įkris. Perskaitę supras :)

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 514

Sam Gosling “Å nipas”

2012-07-22

Kai prasideda neskaitadieniai, imu negrožinės literatūros knygą. Jų greit nepaskaitysi, todėl labai tinka. Dažniausiai paskaitau gabalą Čekuolio arba išsirenku knygą psichologine tematika. Deja, dažnai užtaikau ant tokio Š, kad baisu būna. Na, bet šįkart pasisekė.

Sam Gosling “Å nipas”

Trumpai. Knyga yra apie tai, kaip apžiūrėjus žmogaus gyvenamas erdves (miegamuosius, kabinetus) nuspręsti apie jo charakterį bei kitas savybes, pvz., ar jis organizuotas, ar neurotiškas, ar atviras naujoms idėjoms. Kaip nesuklysti pamačius kambaryje kokią nors vieną išraiškingą detalę ir kokie dažniausiai būna tipiniai požymiai. Be viso šito, knygoje yra keletas gerų testų, taip pat patarimai, kaip atpažinti žmogų, linkusį apsimesti.

Vertimas. Jis truputukÄ… baisokas. Sakau, kad tik truputukÄ…, nes knygos “Metai Provanse” vertimo ir redagavimo klaikumo dar nei viena neperspjovÄ—. Ir abejoju, kad perspjaus. TodÄ—l pvz., iki žodžio “atvirumas” paaiÅ¡kinimo visÄ… laikÄ… galvojau kad kalbama apie žmogų, linkusį atvirauti, nuoÅ¡irdų. O čia, pasirodo, apie žmogaus atvirumÄ… naujovÄ—ms, imlumÄ…. NuoÅ¡irdus ir visiems padedantis žmogus įvardinamas kaip “suderinamas” (kaip koks aparatas).

Stilius. Labai nemÄ—gstu sausos literatÅ«ros, prikiÅ¡tos mokslininkų pavardžių, statistikos ir tarptautinių žodžių. “Å nipe” to nÄ—ra, todÄ—l skaičiau gan lengvai ir daug kÄ… įsidÄ—mÄ—jau. O vietomis netgi buvo juokinga, kas mane visiÅ¡kai papirko :)

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 33

Pyktis ir kiti geri dalykai

2012-07-20

IÅ¡ tikrųjų tai aÅ¡ nemÄ—gstu pyktis. Bet jei jau tenka, tai tyliai to nedarau. LÄ—kščių nedaužau, bet iÅ¡sirÄ—kt man reikia. Ir visiÅ¡kai to nesigÄ—diju – manau, kad sveika yra kartais smarkiai susipykti. TodÄ—l, kad tada iÅ¡silieji ir pasidaro geriau. Tikrai.

Taip jau yra, kad kuo labiau į Å iaurÄ™, tuo žmonÄ—s santÅ«resni. Lietuviai irgi – tyli užpakalius suraukÄ™. Nepatinka kavinÄ—je aptarnavimas – sÄ—di surukÄ™, burba sau po nosim kantriai, po to visÄ… gyvenimÄ… prisimena, kaip blogai buvo. Na, iÅ¡ didelÄ—s bÄ—dos paraÅ¡o kokį skundÄ… internete, kur jis niekam nerÅ«pi. Tada ir žmogui atrodo, kad jis niekam nerÅ«pi, jo nuomonÄ— niekam nereikalinga, o visi kiti jam tik ir taikosi prikiaulint. IÅ¡sirÄ—ktų vienÄ… kartÄ… ar bent kokį žodį griežtesnį mestelÄ—tų – ir pagerÄ—tų.

Kas buvÄ™ piečiau, turbÅ«t ne kartÄ… matÄ— gatvÄ—je gestikuliuojančius diedukus, staiga ant ko nors užrinkančias moteriÅ¡kes ar kiek per garsiai (mÅ«sų ausiai) padavÄ—jÄ… vaikantį restorano savininkÄ…. Visi jie moka pyktis. Garsiai, emocingai. O po to viskÄ… greitai pamirÅ¡ta, nes pykčio viduje jau nebelikÄ™ – jis iÅ¡lietas. Tada naktys lieka miegui ir kitiems geriems dalykams, o ne savianalizei, aÅ¡aroms, neįgyvendinamų kerÅ¡to planų kurpimams ar giliems atodÅ«siams.

Visiems kultūringiems santūruoliams patarčiau kartais gerai supykti. Lengviau bus gyventi. Tik saiko nepraraskit.

Pabaigai puiki mintis iÅ¡ T. Janson “Nematomo vaiko” (apie mergaitÄ™, kuri taip kentÄ—jo, kad pasidarÄ— nematoma):

- Ji nemoka pykti, – tarÄ— mažoji Miu. – Va čia ir yra jos nelaimÄ—. Paklausyk manÄ™s, – pareiÅ¡kÄ— Miu, priÄ—jo prie pat NinÄ—s ir nirÅ¡iai nuvÄ—rÄ— jÄ… akimis, – tu niekuomet neatgausi veido, jeigu neiÅ¡moksi muÅ¡tis. PatikÄ—k manim!

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 12