Į laiko mašiną

Yra lietuvių, labai pasiilgstančių tarybinių laikų. Net ir mano amžiaus, kai tuose laikuose nugyveno vos kelerius metus. Ir netgi tokių, kurie gimÄ— jau laisvoj Lietuvoj. Pastaruosius matau komentaruose “Lietuva senose fotografijose” puslapyje. VajÄ— vajÄ—, ant Žaliojo tilto prieÅ¡ 30 metų buvo tik dvi maÅ¡inos, o dabar… vajÄ— vajÄ—, ir čia vien automobiliai… o anais laikais Gedimino kalnas nebuvo plikas…. ir Kauno pilis geriau atrodÄ—… ir žmonių veidai nuoÅ¡irdesni… ai ai…

Kad jūs žinotumėt, kaip mane vemt verčia nuo tokių kalbų. Prisimenate E. Jackaitės nusišnekėjimus? Kad prisiminus tarybinius laikus geresnė nuotaika apima? Tai, žinokit, norėčiau, kad staiga ji ir visi kiti taip kalbantys viens du ir atsidurtų, pvz., 1982 metuose.

Studentai – į kolÅ«kius, verslininkai – be verslo ir be galimybių jį turÄ—ti, visokios ten rankdarbių mylÄ—tojos pamirÅ¡kit galimybÄ™ internetu parduoti savo megztas servetÄ—les. Nebuvo nei galimybių, nei interneto. Apskritai, pamirÅ¡kit mobiliuosius, kompiuterius, skaitmeninÄ™ televizijÄ…, GPS’Ä…, maistÄ… į namus, prekybos centrus, kavÄ… iÅ¡sineÅ¡imui, kebabus, picas ir mÄ—sainius, individualiai gaminamas virtuves, muzikÄ… iÅ¡ kur nori ir kokiÄ… nori, pigius skrydžius, keliones į TurkijÄ…, laikrodžius ir drabužius paÅ¡tu iÅ¡ Kinijos, automobilius iÅ¡ JAV… žodžiu, mÄ—gaukitÄ—s. BÅ«kit dvasingi, Å¡okit aplink laužą su vainikais ant galvos, gerkit gazuotÄ… vandenį iÅ¡ automatų, o laisvu laiku mokykitÄ—s mintinai kompartijos suvažiavimų tikslus.

Kiek ištvertumėt? Mėnesį, savaitę? Nebemokėtumėt net su draugais susitikti be mobilaus telefono ir interneto. Kaip gaila, kad negalima visų tarybinių dejuotojų išsiųsti. Pati nulėkčiau pasijuokti ir grįžusi būčiau dvasinga ir laiminga ten, kur esu.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 33

Anna Gavalda “L’Echappée belle”

Ak, gaila, kad neskaitau prancÅ«ziÅ¡kai. Ir ispaniÅ¡kai, ir italiÅ¡kai, ir portugaliÅ¡kai, ir rusiÅ¡kai, ir, nors ir galėčiau, neskaitau angliÅ¡kai. Noriu suprasti kiekvienÄ… žodį, o jei greitÄ… skaitymÄ… apsunkintų žodyno vartymas… na jau ne. VienintelÄ— kalba, kuria galiu skaityti visiÅ¡kai laisvai kaip ir gimtÄ…ja – tai vokiečių. TodÄ—l oro uoste nusipirkau vokiÅ¡kÄ… A. Gavaldos knygÄ… “Ein geschenkter Tag”, kas lietuviÅ¡kai reikÅ¡tų “Padovanota diena”, o tikrasis prancÅ«ziÅ¡kas pavadinimas yra “PabÄ—gimas” arba “PrancÅ«ziÅ¡kas pabÄ—gimas”. ŽiÅ«rÄ—sim, kaip iÅ¡vers lietuviai, nes Å¡ios knygos pas mus dar nÄ—ra. Kaip visada.

Anna Gavalda “L’Echappée belle” (“Ein geschenkter Tag”)

LaisvÄ—. A. Gavaldos knygos kvepia laisve. Kiek iki Å¡iol skaičiau, tai visos. Kas nors jose vis tiek viskÄ… daro savaip. Kitaip. Laisvai. ÄŒia irgi – imk ir sugalvok tu man pasprukti iÅ¡ dailiai nupoliruotų ir sustyguotų vestuvių, kad aplankytum seniai matytÄ… brolį. Tada sudalyvauk laukinÄ—se kaimo vestuvÄ—se, nakvok senoje pilyje, valgyk lapių apsiusiotas uogas iÅ¡ pakelių :)

Šypsena. Skaitydama tiesiog negalėjau nesišypsoti. Iš tų pačių uogų, mikrobų manijos, fantazijų, taiklių frazių, metamų nekenčiamai brolienei. Iš milijono kremų tūbelių, labai nuoširdžių pastebėjimų ir visko visko, kas iš tiesų taip įprasta kasdienybėje, kad imi nepastebėti.

Santykiai. O Å¡iaip Å¡ita knyga apie santykius – Å¡eimos, brolių ir seserų, vyrų ir žmonų, mamų ir vaikų. Visgi labiausiai apie brolius ir seseris. Tie, kurie jų turi, turÄ—tų čia atrasti save. AÅ¡ neturiu, bet jei turėčiau – norėčiau, kad bendravimas bÅ«tų toks, kaip Å¡ioje knygoje – laisvas. Deja, bet pažįstu per daug Å¡eimų, kur bendravimas toli gražu nÄ—ra smagus :( TodÄ—l ir nepavydžiu.

Apimtis. Gaila, kad knygelÄ— tokia menka – vos 138 mažulyčiai puslapiukai. Lietuviai gal iÅ¡leis kietais virÅ¡eliais, didelio formato ir dramblio dydžio raidÄ—m – bus solidžiau ir brangiau.

Vertinu 9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Gendrutis MorkÅ«nas “IÅ¡ nuomÅ¡iko gyvenimo”

Å ita knyga iÅ¡rinkta 2011-tųjų paauglių “Metų knyga”. Ar verta, negaliu pasakyti, nes neskaičiau kitų nominančių, bet knyga gera. Gaila jos pabaigoje surasti žinutÄ™, kad autorius jau mirÄ™s. Nes gerų lietuvių raÅ¡ytojų ir taip jau labai mažai…

Gendrutis MorkÅ«nas “IÅ¡ nuomÅ¡iko gyvenimo”

Pavadinimas. TurbÅ«t trečdalį knygos skaičiau “nuomiÅ¡kas” vietoje “nuomÅ¡iko”, nes tai istorija apie vaikų globos namus, kurių gyventojai yra nuomojami įvairiausiems darbams – maÅ¡inoms nuo sniego valyti, žvirbliams ganyti, prekÄ—ms parduotuvÄ—se reklamuoti ir panaÅ¡iai. O kartais, nelegaliai, ir dÄ—dÄ—ms iÅ¡ automobilių… tokiam darbui, po kurio kelias dienas nesinori kalbÄ—ti. Tai vat, knyga nÄ—ra iÅ¡ lengvųjų.

Auditorija. Knyga neva paraÅ¡yta paaugliams. Bet jiems ji neturÄ—tų bÅ«ti įdomi, nes paaugliÅ¡kų egzistencijos ir visokių kitokių bÄ—dų čia niekas nesprendžia. Vaikams knyga per sunki. Suaugusiems… na, gal, sakyčiau, labiausiai tai ji tinka suaugusiems. TodÄ—l ir perskaičiau. Bet Å¡iaip, kaip sakÄ— pats autorius, “niekada ne­slÄ—piau, kad raÅ¡au truputÄ—lį kitokiems vaikams. Tokiems, kurių, kad pamatytum, turi gerokai pasidairyti. Kurie nebijo skaityti, kai kiti žaidžia futbolÄ…. Tokiems, kurie nesutinka su autoriumi. Kurie iÅ¡drįsta pasakyti „ne“, kai visi mokytojai ir klasiokai sako „taip.”. TurbÅ«t taip ir yra.

Apie kÄ…? Sunku trumpai pasakyti. Apie Namus. Apie Å¡eimÄ…. Apie meilÄ™. Apie paradoksus. Apie tai, kaip iÅ¡ tiesų sunku kartais bÅ«ti vaiku. Apie tai, kad mes visi iÅ¡ tikrųjų esame nuomÅ¡ikai. Žodžiu, paskaitykit, kas, kad paaugliams…

Vertinu 9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 69

Kava. Empatija. Klausimai.

Kai mama užmiega vÄ—lai vÄ—lai, o sÅ«nus sugalvoja atsibusti 7 val. ryto, tada mamai, kuri paprastai kavos negeria, tenka griebtis Å¡ito Å¡iaudo. Po pusÄ—s puoduko mama pasijunta įprastai ir gali vÄ—l normaliai dirbti savo darbÄ… – bÅ«ti labai kantri, atidžiai viskÄ… stebÄ—ti, žaisti gaudynių, slÄ—pynių ir visokių ten birbynių, labai daug kalbÄ—ti nesulaukdama atsakymų ir dar visu tuo procesu džiaugtis.

Žodžiu, pasaka apie mane baigiasi tuo, kad išgėriau kitą pusę puoduko ir mano kraujospūdis nuo aukštesnės nei normali riba (kas man yra įprasta) pakilo iki per aukštos ir buvo nelabai smagu. Nes šiaip jau įprasta mano savijauta yra tokia, kaip kitų žmonių, išgėrusių rytinį puoduką kavos. Gerai jaučiatės, energingai, norite kažką nuveikti, ar ne? Tai va aš taip jaučiuosi beveik nuolat (nepavydėkit, minusas tas, kad kitų žmonių lėtumas labai erzina. Ir, kadangi mano organizmas dirba greitai, bijau, kad greičiau ir suges).

O tada pagalvojau, kad kai rytinio kavos puodelio vergai atsibunda, tai kaip jie jaučiasi? Taip, kaip aÅ¡, po kelių valandų miego pažadinta 7 val. ryto? Užklausiau to Facebook’e ir sulaukiau teigiamų atsakymų. Siaubas! Tai labai labai labai… nemalonu. Jaučiausi kaip zombis!

PirmÄ… kartÄ… pasijutau suvokusi, kodÄ—l kiti vos nubudÄ™ sako “man reikia kavos”, o jau po kavos “labas rytas”. Užjaučiu.

Nepaisant užuojautos, dar pagalvojau, ar jums ryte bÅ«tų bloga, jeigu nebÅ«tumÄ—t pripratÄ™ prie kavos? Pažįstu žmonių, kurių įprastas kraujospÅ«dis yra labai žemas. LigoninÄ—je teko patirti ir Å¡itÄ… bÅ«senÄ… – galvojau, kad mirsiu. Jų poreikį suprantu. O tie, kurie tokiais sutrikimais nesiskundžia? Kam ta kava? Tam pačiam, kam ir alkoholis alkoholikui, nikotinas rÅ«kaliui ir narkotikai narkomanui?

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 909

BÅ«na gi…

Su kurjeriais dažnai turiu reikalų, todėl ir situacijų visokių pasitaiko :) Taip gavosi, kad tas pats kurjeris man atvežė siuntą pirmadienį, antradienį ir dar viena turi atkeliauti ketvirtadienį. Skambina:

- O kuris čia pas jus privažiavimas?
Sutrinku. Jokių čia “privažiavimų” nÄ—ra…
- Kaip suprasti – privažiavimas?
- Nu kuris?
- Ta prasme… eeee… nu, pirma laiptinÄ— nuo gatvÄ—s… jei apie tai…
- Aaa, nu gerai, tuoj būsiu.

Po minutÄ—s skambina vÄ—l.
- Jūsų domofonas neveikia.
- Ar tikrai? Ryte dar veikė, negali būti, kad sugedo.
- Tai aš va skambinu ir nieko. Ai, čia gi laiptinė ne ta!
- :)

Po pusÄ—s minutÄ—s vÄ—l skambutis.
- Skambinu skambinu į domofoną, niekas neatsiliepia.
- Skambinat XX?
- Taip.
Nu, o gal, galvoju, tikrai domofonas neveikia… be to, jau užkniso. Pasakau durų kodÄ…. Surenka.
- Va, atsirakino! Kelintas aukštas?
- X.

Laukiu. Laukiu, laukiu, laukiu. Galvoju, negi dar ir liftas neveikia. Ne, atvažiavo kaimynas, nieko nebesuprantu… Po 5 minučių skambutis į domofonÄ…. Nieko nesakydama ir neklausdama atrakinu duris. Atvažiuoja kurjeris (tas pats, kur buvo Å¡iÄ… savaitÄ™ jau du kartus). Negirtas. Vyzdžiai normalÅ«s. KrapÅ¡tosi makaulÄ™:

- Kaip čia taip atsitiko, aÅ¡ net ne prie to namo buvau…
- BÅ«na gi.

O įdomu šitoje situacijoje yra tai, kad kitame name to paties numerio buto durų kodas tai toks pats, kaip mūsų. Turbūt į visus kvartalo namus galėčiau patekti :)

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 905

Arto Paasilinna “Kaukiantis malÅ«nininkas”

Kame reikalas, kad tie skandinavų rašytojai tokie geri? Ar niūriom ilgom žiemos daugiau nėra ką veikti, tik geras knygas rašyti? Perskaičiau A. Paasilinnos vieną knygą ir noriu dar. Jei ir kitos bus tokios, mylėsiu jį kaip myliu Herbjorg Wassmo.

Arto Paasilinna “Kaukiantis malÅ«nininkas”

Mokykla. Å itÄ… knygÄ… laisvai įtraukčiau į privalomÄ… mokyklinÄ™ programÄ…. Nes ji geresnÄ— už Kafkos “MetamorfozÄ™”, kurios mokykloje Å¡iaip ar taip niekas dar nesupranta. KÄ… jau čia, ir daug vÄ—liau niekas jos nesupranta. O Å¡ita nÄ—ra per lengva, bet skaitosi gerai. Gana aiÅ¡ki, su labai gera idÄ—ja, yra ir apie kÄ… susimÄ…styt, ir apie kÄ… padiskutuot, ir net yra vietų, kur galima pasijuokt, nepaisant to, kad pati istorija liÅ«dna.

Artima. Knyga tokia lietuviÅ¡ko siužeto – kaimai, malÅ«nas, miÅ¡kai, pelkÄ—s ir trečias brolelis kvailelis. Nors nei jis kvailelis, nei kÄ… – gerokai gudresnis už visus likusius kaimo protinguolius, tik kad karÅ¡takoÅ¡is. Per tÄ… Å«mų bÅ«dÄ… ir kilo visos bÄ—dos. Nuo lietuvių raÅ¡ytojų skiriasi tik pats raÅ¡ymo stilius. Ir labai gerai, nes jis iÅ¡kart paverstų knygÄ… nuobodžia – dejuotų malÅ«nininkas ant kalvos atsisÄ—dÄ™s arba rymotų po rÅ«pintojÄ—liu. O dabar vis prisigalvoja veiklos – mokosi miÅ¡ke, varžybų eina pažiÅ«rÄ—t, santaupų į bankÄ… atsiimt. Tik kad vis nesiseka, vargÅ¡eliui.

Mistika. Vos pradÄ—jus knygÄ… kažkodÄ—l kilo mintis, kad kaukiantis ir žvÄ—ris nuolat mÄ—gdžiojantis malÅ«nininkas pabaigoje ims ir pavirs vilkolakiu. TurbÅ«t įtakos tam turÄ—jo neseniai perskaitytos devynios “SukÄ—s Stekhaus” serijos knygos :) Na ir kÄ…, mistikos pabaigoje Å¡iek tiek atsirado, mano nuojauta trupučiukÄ… pasitvirtino. Bet tik trupučiukÄ….

Vertinu 9/10

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 18

Tove Jansson “Kometa atskrieja. Nematomas vaikas”

Vakarais, migdydama sÅ«nų, visada jam skaitau. Kas, kad mažas ir nelabai supranta. Ir kas, kad vÄ—liau viskÄ… teks skaityti iÅ¡ naujo. Bet jis taip priprato, kad jau krykÅ¡tauja pamatÄ™s “savo” knygutÄ™. O man labai labai patinka vaikiÅ¡kos knygos. Džiaugiuosi galÄ—dama jas skaityti iÅ¡ naujo, o kiek dar neskaitytų…

Tove Jansson “Kometa atskrieja. Nematomas vaikas”

Kometa. VaikystÄ—je turÄ—jau tik vienÄ… trolių knygÄ… ir ji man nebuvo labai prieÅ¡ Å¡irdies. Bet dabar įsigijau visas ir susipažįstu su jais iÅ¡ naujo. “Kometa atskrieja” – labai gera pasaka. Å iurpoka. Na, kas gi norÄ—tų bÅ«ti iÅ¡keptas ir iÅ¡taÅ¡kytas? Bet, žinoma, viskas baigiasi gerai, kaip ir turi bÅ«ti vaikiÅ¡kose knygose :)

Trumpos istorijos. “Nematomas vaikas” ir kitos. Visgi Å¡itos patiko labiausiai – po 10-20 psl, o tokios geros, tokios iÅ¡baigtos ir gražios, kad iÅ¡kart tapo man numeriu pirmas. Ir pasakojimas apie daiktus, ir apie draugystÄ™, ir apie emocijas, ir apie gyvenimo bÅ«dÄ…, ir apie vienatvÄ™… Žodžiu, labai labai patiko visos.

FrazÄ—s. Knygoje kelis kartus pasikartoja frazÄ— “pareisiu tada, kada pareisiu” – labai gera. Nes juk kartais tiesiog negali žinoti, kada sugrįši. Ir dar labai patiko “Jie nutarÄ— niekuomet nesijaudinti vienas dÄ—l kito; todÄ—l nÄ— vieno negrauždavo sąžinÄ— ir kiekvienas galÄ—jo kiek tinkamas mÄ—gautis laisve”. Truputį nerealu, nes negalėčiau nesijaudinti dÄ—l mylimų žmonių, bet visgi bÅ«tų labai smagu :)

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 6

Paslėptas vaikinas ir didelė iškirptė

KarÅ¡tÄ… popietÄ™ laukdama prie Å¡viesoforo stebiu kaip susirenka tranzuoti studentiÅ¡ko amžiaus dvi merginos ir vaikinas. Su savimi vežasi iÅ¡ “Maximos” pavogtÄ… vežimÄ—lį (nes parduotuvÄ— yra už kelių Å¡imtų metrų), kuris PILNAS jų kuprinių. Tikrai pilnas. Merginos liepia vaikinui su visu vežimÄ—liu atsistoti tolÄ—liau, kad taip į akis nekristų, o ta su didesne iÅ¡kirpte ir ilgesnÄ—m kojom stoja balsuoti.

Man pasidarÄ— labai įdomu, koks gi Å¡iame reikale yra vaikino slÄ—pimo tikslas? Tipo, kad merginai su didele iÅ¡kirpte greičiau sustos automobilis? O tada jinai kÄ…, sakys “palaukit, palaukit, čia dar mano draugÄ— ir DRAUGAS su kalnu kuprinių, susineÅ¡im per 10 minučių”. Tai ir tipo vairuotojas palauks? O jam gal į iÅ¡kirptÄ™ paspoksot norÄ—josi. Būčiau vyras, tai nuvažiuočiau Å¡alin.

Ir Å¡iaip nuvažiuočiau Å¡alin, nes imti tris žmones bÅ«nant vienai automobilyje bÅ«tų baisu. O vienÄ… merginÄ… tai pavežčiau. Bet Å¡iaip aÅ¡ netranzuoju ir niekada to nedariau, nes man tai atrodo per daug nesaugu. O žmonių neimu, nes jei jau važiuoju viena, tai tuo labai džiaugiuosi, o tokių nesÄ…monių, kaip paslÄ—ptas vaikinas, nesuprantu. Bet… kiekvienam savo :)

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 37